Istorija

Istorija > LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma

ATR nelaimių šimtmetis

Nuo pat valstybės susikūrimo Lietuvos valdovai buvo lietuvių kilmės. Paskutinio Gediminaičio ir Jogailaičio Žygimanto Augusto mirtis . beveik sutapo su naujos epochos pradžia ir iš dalies nulėmė vieną iš šios epochos ypatumų – valdovus pradėta rinkti. Įvairūs geopolitiniai motyvai lėmė, kad į Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostą dažniausiai buvo renkami kitų šalių valdovų dinastijų atstovai – Vazų (1587–1668) ir Saksų (1697–1763) dinastijos.
Vazų dinastija į Lietuvos ir Lenkijos sostą atėjo dėl giminystės su Jogailaičiais. Po Stepono Batoro mirties į sostą . išrinktas Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus Zigmantas Vaza. Valstybę valdė ir jo sūnus Vladislovas (1632–1648) bei šio brolis Jonas Kazimieras (1648–1668). Nors dėl švediškos Vazų kilmės ir pretenzijų į Švedijos sostą prasidėjo ilgalaikiai karai su Švedija, kurie anaiptol nebuvo naudingi valstybei, vis dėlto valdant Vazoms buvo ne tik išlaikyta geopolitinė pusiausvyra, bet ir pasiekta šiokia tokia civilizacijos pažanga. Kodėl tad nekalbame apie Vazų epochą Lietuvos istorijoje? Todėl, kad XVII a. I pusėje valstybės ir visuomenės raidai valdovai didesnės įtakos neturėjo. O valdant paskutiniajam Vazai – Jonui Kazimierui, valstybę ištiko didžiulis smūgis: . prasidėjo Švedijos ir Rusijos antpuolis, vadinamasis Tvanas. Net karaliaus inicialai ICR (Ioannes Casimirus Rex) buvo aiškinami kaip „karalystės žlugimo pradžia“ (Initium Calamitatis Regni).
XVII a. pr. geopolitiniai pavojai dar negrėsė. Negana to, . Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Jono Karolio Chodkevičiaus, pasiekė pergalę Livonijoje prie Salaspilio (Kircholmo) prieš Švedijos kariuomenę. Tuo pačiu metu, pasinaudojusi suirute – „smūta“ Rusijoje, Lietuva ir Lenkija pradėjo kištis į Rusijos vidaus reikalus ir kovas dėl sosto: rėmė apsišaukėlius, pretenduojančius į Rusijos sostą, o . paskelbė karą Rusijai ir . užėmė Maskvą. Iš pirmo žvilgsnio ši pergalė atrodo įspūdinga ir net išskirtinė – prie Maskvos Lietuva buvo atžygiavusi tik Algirdo bei Vytauto laikais, bet miesto paimti neįstengė. . Maskvos Kremliuje įsitaisė Lenkijos ir Lietuvos įgula, o dalis Rusijos diduomenės paskelbė Rusijos caru Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Deja, jau . įgula turėjo pasiduoti. Nepadėjo nei į pagalbą ėjęs Jonas Karolis Chodkevičius, nei pats Zigmantas Vaza. Taigi, ši invazija tebuvo trumpas istorijos epizodas, nulemtas Rusijos vidaus pakrikimo. Tiesa, Rusijai atsigauti dar prireikė pusė amžiaus. XVII a. I pusėje Lietuvos rytų politika buvo gana sėkminga (. dar sykį žygiuojama į Maskvą, . Maskva paimama, Smolenskas lieka Lietuvos rankose). Sekėsi kol kas ir pietuose – . prie Chotyno 70 tūkst. Lietuvos ir Lenkijos karių sėkmingai atrėmė 220 tūkst. Turkijos kariuomenės puolimą. Jungtinei kariuomenei vadovavo didysis Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Jis mirė šio mūšio metu.
Pergalė prie Salaspilio ., nors ir plačiai nuskambėjusi Europoje (Zigmantą Vazą pasveikino popiežius, imperatorius ir Anglijos karalius), netapo lemtingu geopolitiniu veiksniu. Karų su Švedija pabaiga buvo nesėkminga Lietuvai. . švedai užėmė Rygą, o . Altmarko taika Lietuva buvo priversta atsisakyti Rygos (pagal šią taiką Švedija 1629–1635 m. valdė ir Klaipėdą).
Nepaisant šių Lietuvos nesėkmių, bendras geopolitinis rezultatas tuo metu buvo palankus Lietuvai: daugiau kaip šimtui metų Lietuvos ir Lenkijos valstybėje liko Livonijos dalis Latgala bei – vasalinės kunigaikštijos teisėmis – Kuršas.
Karų, badmečių ir maro epidemijų Lietuvos istorijoje būta nemaža, tačiau to, kas nutiko 1654–1655 m., Lietuva dar nebuvo patyrusi: visą kraštą okupavo Rusijos ir Švedijos kariuomenės. Be to, pirmą kartą buvo užimtas Vilnius.
Rusijos kariuomenei . vasarą artėjant prie Vilniaus ir įsiveržus į Lietuvą švedams, LDK kariuomenės didžioji dalis, vadovaujama LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos, pasitraukė prie Kėdainių ir raštu Švedijos karaliaus vietininkui grafui Magnusui de la Gvardžiui pranešė, kad sutinka pasiduoti Švedijai. Po ilgų derybų spalio 20 d. buvo pasirašyta Kėdainių sutartis: LDK vardu pasirašė Radvila su didikais ir bajorais. Švedijos vardu – de la Gvardis ir Estijos gubernatorius Benediktas Skitė.
Šia sutartimi buvo nutraukta LDK unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija; atsisakyta paklusnumo Jonui Kazimierui, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbtas Švedijos karalius.
Dėl šio sprendimo Respublikos seimas Radvilą paskelbė tėvynės išdaviku. Prisidėjo ir ta aplinkybė, kad Radvila buvo protestantas. Kėdainių sutartimi Lietuva „pasidavė globon“ Švedijos karaliui. Taigi prarado suverenumą, kurį turėjo unijos su Lenkija sąlygomis ir virto tik privilegijuota Švedijos provincija. Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas, suteiktas Švedijos karaliui, buvo tik jo titulatūros dalis.
Per šešerius metus (iki .) trukusią okupaciją kraštas buvo taip nuniokotas, kad, pabrėžiant tragedijos mastą, šis laikotarpis vadinamas „Tvanu“. Nors nei valstybės santvarka, nei ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė, XVII a. vidurys dažnai laikomas Lietuvos istorijos lūžiniu tašku, nuo kurio prasideda Lenkijos ir Lietuvos valstybės nuosmukis.
Atsigavusi po „Tvano“ Lietuva dar pasižymėjo kovose su turkais. Lietuviai Abiejų Tautų Respublikos kariuomenėje . kovėsi mūšyje su turkais prie Chotyno . Nors LDK kariuomenė – 9 tūkst. raitelių – buvo keturiskart mažesnė nei Lenkijos (37 tūkst. karių), tačiau mūšyje suvaidino lemiamą vaidmenį: vadovaujama didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco pirmoji įsiveržė į turkų stovyklą. Pergalė šiame mūšyje sustabdė turkų puolimą, o jungtinės kariuomenės vadui Jonui Sobieskiui pelnė Lietuvos ir Lenkijos karūną.
Dar kartą Lietuvos kariuomenė dalyvavo karuose su turkais po dešimtmečio. Prie 27 tūkst. Lenkijos karalystės karių, Jonui Sobieskiui vadovaujant žygiuojančių į turkų apgultą Vieną, turėjo prisidėti ir 12 tūkst. karių iš Lietuvos. Tačiau Lietuva nepasinaudojo galimybe prisidėti prie europinės pergalės: LDK kariuomenės vadai Mykolas Pacas ir Kazimieras Sapiega visokiais būdais kliudė Jonui Sobieskiui. Todėl Vienos mūšyje . rugsėjo 12 d., kur valdovas Jonas Sobieskis vadovavo jungtinėms lenkų, austrų ir vokiečių kunigaikštijų pajėgoms, pasiekusioms lemtingą pergalę prieš Turkiją, Lietuvos kariuomenė tiesiogiai nedalyvavo. Tiesa, pergalės garbei pastatytoje koplyčioje ant Kahlenbergo kalno prie Vienos įrašyti ir lietuvių karvedžių vardai. Lietuvos kariuomenė buvo laikoma sudėtine jungtinių pajėgų dalimi. Mat Jonas Sobieskis LDK kariuomenei įsakė žygiuoti į Vengriją prieš turkų sąjungininką Transilvanijos kunigaikštį Emerichą Tokolį. Lenkijos ir LDK kariuomenės susijungė tik lapkričio 19 d. Taigi LDK kariuomenės vaidmuo Vienos kampanijoje buvo menkas. Tačiau turkai, patyrę didžiulį smūgį prie Chotyno ir galutinai sutriuškinti prie Vienos, į šį regioną jau nebesugrįžo. Per 1700–1721 m. Šiaurės karą Lenkija ir Lietuva buvo virtusi Švedijos ir Rusijos kovų arena. Valstybė taip nusilpo, kad . Nebylusis seimas (taip pavadintas todėl, kad deputatai neišdrįso pasipriešinti Rusijos galiai – kariuomenė buvo apsupusi posėdžiaujantį seimą) sutiko su visais Rusijos reikalavimais, iš kurių svarbiausias – Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės skaičiaus apribojimas (Lietuvai – ne daugiau kaip 6 tūkst.). Nebylusis seimas tapo XVII a. politinio nuosmukio kulminaciniu tašku.

Eligijus Raila

Istorija

ATR nelaimių šimtmetis

Ar žinote, kad...